Julius Keleras. Už kažkelinto...

Savicko paveikslų galerija Vilniuje pradeda naują parodų sezoną. Nuo 2011 rugsėjo 6 d. iki rugsėjo 28 d. Savicko paveikslų galerijoje (Vilniaus g. 14, Vilnius) kabės Ryto Jurgelio tapybos paroda "Už kažkelinto posūkio".

Parodos atidarymas rugsėjo 6 d. (antradienį) 18 val.

Nuoširdžiai lyg vaikas tapytojas Rytas Jurgelis žaidžia su spalvomis, kartais atrodytų, kad jomis ir kvėpuoja. Ritmiškai stabdydamas jas kvadratų formomis, per jų judėjimą dailininkas mėgina pažinti spalvų motoru varomą pasaulį, teptuku, kaip koks raganius ant šluotos (nors neatmestina, jog tai piligrimas), iškeliauja į nesaugias ir viliojančias platumas. Ten per spalvinę dinamiką atsiveriantys raiškiojo pasaulio kontūrai išsyk subyra ir, tarsi animaciniame filmuke, akimirksniu vėl atsistato, nes keliaujama toliau – ten, kur gali slypėti esmės, kur gali atpažinti buvusią savo eigasties ir svajojimų trajektoriją bei naujai, per atstumą ją vertinti. Keliaujama net ne toliau, o tolyn, kur nebelieka varžančio siužeto rėmų, bet slypi grynoji spalvos materija, amalgama, kurion pasinėręs, galimas daiktas, išnersi jau kitoks – be prietarų, dogmų, sektantiškų, žingsnį ribojančių nuostatų, pesimizmo. Man tai – linksma tapyba. Šokinėdamas kvadratėliais užsimiršti, pamiršti nesėkmes, nuoskaudas, nuovargį, o stebėdamas erotiškų linijų šokius, bravūrišką jų laigymą drobės plokštumoje ir spalvinius santykius, įsitrauki į džiugų konfliktą, kur linija žaidžia su spalva ir niekas nėra užgaunama, užgujama ar sumenkinama.

Sykiu tai ir prisimenanti, neužmirštanti tapyba. Paprastas piešinys, jo koloritas, ornamentika, simbolika gali priminti vaikystės žaislus ir aplinką, tarsi vaiko ranka išvingiuotus tautosakinius įvaizdžius (katiną, paukštį, angelą, medį, žiedą), jis gali nuvingiuoti taip toli, kad jo nebeprisivysi, nors ir bėgtum tris paras be atokvėpio lyg kokioj įsivaizduojamoj pasakoj. Link kažkelinto, skaičių pametusio posūkio, kuris visada lieka "už". Ten, kur liko ir vaikystė. Šiuo atveju visai nesvarbu kieno – žmonijos, baltiškųjų protėvių ar paties tapytojo.

Trumpiau tariant, tai ne J. Daniliauskas, ne R. Bičiūnas, ne M. Bičiūnienė. Tai Rytas Jurgelis, kurio vidinis peizažas ir žaismingai komplikuotas vizualinis pasakojimas pilnas šiandien mums dovanojamų archaiškų bei labai spalvotų tulpių.