S. Mažeikaitė: teatras ir muzika...

Teatras ir muzika, pasak Tarptautinių kultūros programų centro vadovės Saulės Mažeikaitės, labiausiai garsina Lietuvą. Pašnekovė taip pat sako, kad Lietuvos vardas dar nėra plačiai žinomas užsienyje, tad mūsų kūrėjų iniciatyvoms dažnai sunku konkuruoti su daugiau žinomų šalių projektais.

Nors Tarptautinių kultūros programų centras veikia dvejus metus, turbūt galėtumėte, remdamasi Lietuvos meno sklaidos užsienyje patirtimi, atsakyti į klausimą, ar esame įdomūs svetur (tiek mūsų projektai užsienyje, tiek – ar Lietuva yra traukos centras užsienio kūrėjams)?

Lietuvos atsovai nuolat kviečiami dalyvauti svečio teisėmis tarptautinį prestižą turinčiuose renginiuose (knygų mugėse, teatro ir muzikos festivaliuose, etc.) arba kaip projektų partneriai. Be abejonės, esame ir galime būti įdomūs, kiek esame skirtingi ir saviti, o ne "kopypeistai". 

Iš vienos pusės globaliame pasaulyje išskirtinumas turi savo vertę – o turime specifinę istorinę ir kultūrinę patirtį; iš kitos pusės, bendražmogiškos vertybės visur tos pačios. Jei projektas, kūrinys pateikiamas ne lėkštai ir su didele vidine laisve, galima tikėtis, kad juo susidomės.

Negalėčiau teigti, kad Lietuva yra toks pats traukos centras kaip senieji kultūros židiniai Europoje, bet ji verta traukos centro vardo. Tam tikros vietos įvardinimas ir įvertinimas trijomis T (3T – Tolerancija, Technologija, Talentas), gali pasitarnauti kaip siekiamybė.

O ar Lietuvos kultūra, mūsų kultūros projektai ir iniciatyvos yra konkurencingi tarptautinėje plotmėje? Ar esame matomi ir vertinami?

Manau, taip. Galima paminėti daugelį pavyzdžių, tik negalėtume kalbėti apie tokį patį įvertinimo mastą, kokį turi didžiosios šalys. Kita vertus, pačios Lietuvos vardas nėra plačiai žinomas (tai jau įvaizdžio startegijos buvimo ir įgyvendinimo spragos), todėl dažnai ir kultūros srityje sunku konkuruoti su daugiau žinomų šalių projektais.

Paradoksali situacija – žino menininką, bet nebūtinai jį identifikuoja kaip Lietuvos atstovą.

Pratęskime pokalbį apie žinomumą – kultūros istorikė Irena Vaišvilaitė yra pastebėjusi, kad tarptautinėje kultūros erdvėje Lietuva pirmiausia garsėja savo teatro režisieriais. Kokie kultūriniai projektai, iniciatyvos iš tiesų atstovauja šaliai?

Pritarčiau Irenai Vaišvilaitei – mūsų teatro režisieriai tikrai žinomi tarptautinėje arenoje. Tarp meno sričių būtinai minėčiau ir muziką. Kitados teko sisteminti statistiką Lietuvos kultūros įvykių užsienyje. Remdamasi statistiniais faktais, galiu pasakyti, kad Lietuvos teatras ir muzika yra tos sritys, kurios labiau dominavo kitų meno sričių atžvilgiu.

Kaip jūsų centrui sekasi skatinti kultūrines iniciatyvas mūsų šalyje?

Negalime skųstis, mūsų renginiuose kultūros operatoriai ir kiti dalyviai dalyvauja noriai ir paprastai gausiai. Tačiau ne viskas priklauso nuo mūsų institucijos įdedamos energijos. Dažna problema – bendras iniciatyvumo ir pozityvios energijos trūkumas, netikėjimas ateitimi.

Suprasdami, kad Europos Sąjungos programoms pateikiami projektai yra tikrai neblogos kokybės, stengiamės savo galimybių ribose spręsti kofinansavimo klausimus (tik tai jokiu būdu nereiškia, kad kofinansuoja mūsų institucija). Ne visada šias pastangas vainikuoja sėkmė.

Kaip svarbią partnerinę institucijos iniciatyvą paminėčiau projektą "Forumas kūrybingai visuomenei: kultūros, švietimo ir verslo jungtys", kuris sujungė į vieną problematiką švietimą ir kultūrą bei kultūrą ir verslą – "marškinėlius ir kostiumus", o tai tikrai ankščiau nėra bandyta. Šis įgyvendintas projektas pripažintas ir tarptautiniu mastu – jis tapo pavyzdiniu Europos kūrybiškumo ir inovacijų metų projektu.

Taip pat, mano manymu, svarbus 2009 m. "Media Desk Lietuva" užsakymu "KEA European Affairs" kartu su Norbertu Morawetzu atliko tyrimą "Europos paramos programų įtaka audiovizualinei Lietuvos pramonei", kurio paskirtis – ištirti Lietuvos dalyvavimo programoje situaciją ir veiksnius, kurie lemtų aktyvesnį ir konkurencingesnį mūsų įmonių dalyvavimą programoje. Tai objektyvus ir nepriklausomas žvilgsnis iš šalies, tad manau, labai svarbu į jį atsižvelgti.

Visada knieti, kad siekimi rezultatai pasirodytų kuo anksčiau, tačiau – tai ilgalaikio įdirbio klausimas.

Ar esame aktyvūs ir ar mokame išnaudoti ES teikiamą paramą kultūriniams ir socialiniams projektams? Su kuo tai susiję?

Stengdamiesi gauti ES kultūros programų lėšas Lietuva yra gana aktyvi. Tačiau negalime pranokti austrų, belgų, italų. Europoje vieni aktyviausių yra italai. Pagal projektų, gavusių finansavimą, skaičių, jie taip pat pirmauja (2009 m. jie buvo pateikę net 189 paraiškas. Neatsilieka ir didžiosios šalys – prancūzai, britai, kurių 60 proc. projektų būna sėkmingi, vokiečiai).

Lietuvoje, ypač "kino industrijos žmonės", išnaudoja "Media 2007–2013" programos teikiamas galimybes. Iš viso 2009 m. Lietuvos kino įmonių projektams skirta: 1,3 mln. Lt (2008 m. – apie 1 mln. Lt.

Programa "Kultūra 2007–2013" orientuota į pakankamai didelius projektus ir kelia palyginti didelius reikalavimus projektų vykdytojams. Priklausomai nuo projekto krypties, būtina ne tik susirasti partnerių ir užtikrinti kofinansavimą (o tai Lietuvoje nėra taip paprasta). Gal todėl Lietuvos kultūros operatoriai dažniau šioje programoje linkę būti bendraorganizatoriais, o ne iniciatoriais. Bet manau, didelių iniciatyvų laikas – ne už kalnų.

Tačiau turime puikių ir gerų iniciatyvų pavyzdžių ankstesniais metais. Daugiamečio bendradarbiavimo projekte "Reseau varese" Lietuvai atstovauja festivalis "Gaida". Iki dviejų metų trunkančiuose bendradarbiavimo projektuose bendraorganizatoriaus teisėmis dalyvauja 4 Lietuvos organizacijos: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno valstybinis lėlių teatras, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kultūros ir švietimo departamentas ir Vilniaus teatras "Lėlė".

Paramą literatūros vertimams 2009-aisiais gavo [ir] leidyklos.

Labai iniciatyvios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos 2008 m. pradėjusioje veikti programoje "Europa piliečiams", kurią taip pat koordinuoja Tarptautinių kultūros programų centras.

Kaip itin sėkmingus projektus galėčiau paminėti šiuos: "Misija – Lietuvis ("Mission: "Lithuanian", organizatorius VšĮ "Rain Studio"), "Sielvarto stotys" ("The Stations of Grief", organizatorius: VšĮ "TV Europa").

Išskyrėte šalis, kurios aktyviausiai sieka išnaudoti Europos Sąjungos teikiamą paramą. O jei palygintume Lietuvą su mūsų kaimynais – latviais, estais, lenkais – ar jie daugiau, ar mažiau išnaudoja galimybes? 

Kalbėsiu tik apie dalyvavimą programose. Latvija ir Estija aktyviai dalyvauja teikdamos projektus įvairioms programoms. Kai kuriose srityse šios šalys tikrai pasiekusios daugiau, tačiau apie ypatingą fenomeną negalėtume kalbėti. Blogiau, kad trys Baltijos šalys per mažai bendradarbiauja tarpusavyje tarptautinių projektų plotmėje.

Kartu, rodos, visuomet yra įdomiau, drąsiau. Taip pat – finansiškai lengviau. Ką pastebite, kiek ekonominis faktorius svarbus mūsų kūrėjams, kurie prisijungia prie bendrų projektų su užsienio autoriais?

Ekonominis faktorius turi įtakos teikiamų projektų skaičiui. Nors neturime galutinių įvairių programų duomenų, tačiau galiu pasakyti, kad dalyvavimo procentas įvairių projektų šaukimuose yra tikrai didesnis.

Kita vertus, čia gali turėti įtakos ir geresni projektų rašymo bei vadybos įgūdžiai, kūrybiškumas. Tai, deja, kartais geriau atsiskleidžia krizių metu.

Centro forume pateiktas teiginys: "Lietuvos rinka per maža sėkmingam kūrybinių industrijų (KI) plėtojimui. Lietuvos KI internacionalizacija bei kūrybinio produkto eksportas yra vienintelė galimybė išnaudoti šalies kūrybiškumą."

Ar galėtumėte pakomentuoti plačiau?

Tai, visų pirma, švelni provokacija, tam, kad iššauktume platesnę diskusiją kūrybinių industrijų tema. Tačiau ne paslaptis, kad daugeliui kūrybinių industrijų sukurtam produktui reikalinga "internacionalinė rinka".

Tuo pačiu galėčiau pacituoti ir Davido Parrisho – kūrybinių industrijų specialisto, neseniai 11-oje Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristačiusio savo knygą "Marškinėliai ir kostiumai" autoriaus – žodžius: "Mažos šalies – maža vidaus rinka, tačiau daugeliui įmonių ji vis tiek yra pakankamai didelė. Taip pat yra didelė ir prieinama rinka už Lietuvos ribų, taigi eksportas, kol jis yra tinkamas, tikslingas ir atitinkantis mūsų tikslus, taip pat gali būti verslo dalis.

Lietuvos kūrybinės industrijos neturi būti ribojamos šalies dydžio. Kūrybiškumas nepriklauso nuo dydžio. Iš tiesų, tam tikrais atvejais mažumas – privalumas, tai reiškia, kad negalėdama konkuruoti dydžiu, Lietuva turi didesnį stimulą konkuruoti kūrybiškumu."

Tarptautinių kultūros programų centras oficialiai veiklą pradėjo 2008 m. pradžioje (įstaiegta Kultūros ministerijos). Centras, pasak jo vadovės, perėmė savo pirmtakių, buvusių atskirų viešųjų įstaigų – Europos tarptautinių programų centro ir "Media" programos – patirtį.

Centras taip pat administruoja ir Lietuvos kultūros atašė projektus bei kompleksinius Lietuvos kultūros pristatymus užsienyje (pavyzdžiui, knygų mugės). 20 metų sukaktį Vilniaus mažasis teatras minės dviem premjeromis. "Norėjome būti atviri, sąžiningi, atverti žmogaus skausmus", – pabrėžia režisierius R. Tuminas.

Vasario 28 ir kovo 2 dieną teatras publikai pristatys jauno režisieriaus, Rimo Tumino mokinio Artūro Areimos "Freken Julija", o kovo 5 ir 6 dieną specialiai šiai progai bus parodyta R. Tumino režisuota pirmoji Mariaus Ivaškevičiaus "Mistro" dalis.

Kartu su Nepriklausomybe gimęs Vilniaus mažasis teatras tuomet buvo unikalus teatro kūrėjų sambūris. Teatro įkūrėjas ir vadovas R. Tuminas kartu su bendraminčiais – savo išsiugdytų ir iš Akademinio dramos teatro "paviliotų" aktorių trupe – įgyvendino "teatro-namų" idėją, nors tikrųjų namų, nuosavos teatro scenos, neturėjo daugybę metų.

Kruopščiai rinkdamasis repertuarą, kurdamas savitą, su niekuo nesupainiojamą scenos kalbą ir dosniai atverdamas aktorių talentus, šis teatras tapo vienu išskirtiniausių Lietuvos kultūros reiškinių.

LTV "Labame ryte" viešėję režisierius R. Tuminas ir aktorius Andrius Žebrauskas mena teatro susikūrimo pradžią. Pokalbį rasite čia.

Pirmoji oficiali Vilniaus mažojo teatro premjera – 1990 metais sukurtas ir iki šiol gyvuojantis Antono Čechovo "Vyšnių sodas", bet kūrybiniu ir dvasiniu jaunojo teatro manifestu galima laikyti 1988-ųjų "Čia nebus mirties" pagal Pauliaus Širvio biografiją ir kūrybą.

Paskui gimė "Galilėjus", "Nusišypsok mums, Viešpatie", bemaž visą pasaulį apkeliavęs "Maskaradas", "Revizorius" ir kt. spektakliai.

Naująjį teatro istorijos tarpsnį pradėjo R. Tumino spektaklis "Belaukiant Godo", gimęs 2002-ųjų pabaigoje nesuremontuotose ir nešildomose patalpose Gedimino prospekte.

Tikraisiais Vilniaus mažojo teatro namais šis turtingos kultūrinės atminties pastatas tapo 2005 metais. Įgijusio namus teatro kūrybinė veikla tapo įvairesnė, čia ne tik rodomi spektakliai – tarp jų yra režisuotų Jono Vaitkaus, Ramunės Kudzmanaitės, Gyčio Padegimo, Vytauto V. Landsbergio ir kitų – bet ir vyksta koncertai, parodos, knygų pristatymai, kiti kultūros renginiai.

"Naujosios" Mažojo teatro istorijos simboliu galima laikyti Rimo Tumino režisuotą Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskarą", kuriame vaidina 2002 m. Muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusių Tumino aktorių karta. Šie aktoriai pasirodys ir to paties autoriaus "Mistre", kuris su "Madagaskaru" sudarys savotišką dilogiją, ir Augusto Strindbergo "Freken Julijoje".

O jauniausieji R. Tumino auklėtiniai, vaidinantys Rimo Tumino "Žuvėdroje" ir jaunųjų režisierių spektakliuose, teatrą pasveikins originalia programa kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną.
Balandžio mėnesį įvyksiančios Maskvos J. Vachtangovo teatro, kuriam šiuo metu vadovauja R. Tuminas, gastrolės taip pat skiriamos Vilniaus mažojo teatro 20-mečiui.